Šaltalankių krūmai rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje nusėti ryškiai oranžinėmis uogomis, kurios jau visiškai prinokusios ir minkštos. Jei derlius šiemet gausus, daugelis daro tą pačią klaidą: verda uogas, kad paruoštų jas žiemai, ir patys nepastebėdami sunaikina didžiąją dalį vitaminų. Laimei, yra būdų, kaip šios vitaminų bombos naudą išsaugoti be jokio virimo.
Šaltalankis seniau buvo vadinamas Sibiro ananasu. Uoga išties turtinga vitaminų, karotinoidų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, nors laikyti ją universaliu vaistu tikrai nereikėtų. Vertė slypi ne tik skonyje, kuris dėl specifinio rūgštaus kartumo patinka toli gražu ne visiems.
Užšaldymas — paprasčiausias kelias
Pats elementariausias būdas uogas išsaugoti — užšaldymas. Uogos išrenkamos, nuplaunamos, nusausinamos, išdėliojamos vienu sluoksniu ir dviem trims valandoms siunčiamos į šaldiklį. Po to jas galima supilti į indelius. Galima užšaldyti ir trintą tyrę, išpilstytą į ledo formeles, o vėliau tokias porcijas patogu mesti tiesiai į arbatą.
Medus vietoj cukraus, jokio virimo
Norint išsaugoti kuo daugiau vitaminų, šaltalankį trina su medumi: 500 g uogų reikia 300 g medaus. Cukrus čia nereikalingas, o virti visai nereikėtų. Būtent šaltas metodas, be terminio apdorojimo, leidžia uogoms išlaikyti vitaminus, skonį ir šviežių uogų aromatą.
Milteliai — neįprastas, bet vertas variantas
Pats neįprasčiausias būdas — šaltalankių milteliai. 60 laipsnių temperatūroje išdžiovintos uogos sumalamos kavamale, o gautus miltelius galima berti į desertus ar net prie mėsos.
Tiems, kurie mėgsta klasikines atsargas su terminiu apdorojimu, tinka ir kiti variantai: kompotas, sultys, uogienė, tyrė arba pastila. Šiuos receptus verta rinktis tada, kai svarbiau patogumas ir įvairovė, o ne maksimali vitaminų išsaugojimo garantija.
Galiausiai sprendimas paprastas: jei šaltalankis namuose jau stovi ant stalo, geriau jį apdoroti šaltai. Taip žiemą į arbatą, košę ar padažą pateks ne tik spalva ir kvapas, bet ir tai, dėl ko šią uogą iš viso verta rinkti.