Kai lentynoje vienas šalia kito stovi juoda, žalia ir balta arbata, atrodo, kad tai trys visiškai skirtingi augalai. Iš tiesų visos jos gaminamos iš vieno ir to paties arbatmedžio lapų, o skiriasi tik tuo, kiek lapas buvo fermentuotas, kol pasiekė pakuotę. Būtent nuo to priklauso, ar puodelyje atsidurs tamsus, saldus ir šildantis gėrimas, ar šviesus, žolės kvapo ir gaivinantis užpilas.
Pakuotėje ar palaida, ar iš tiesų yra skirtumas
Paprasčiausia arbatą išsivirti įmetus į puodelį paketėlį ir užpylus verdančiu vandeniu. Kartais sklando kalbos, kad į paketėlius patenka dulkės, šakelės ir dar visokių dalykų. Rimti gamintojai savo reputaciją brangina ir nieko pašalinio nepraleidžia, tačiau paketėliams dažnai naudojama ekonomiškesnė žaliava: ne didesni nei dviejų milimetrų lapo gabalėliai arba lapas, sutrintas į košę ir suspaustas į granules. Ar toks gėrimas skiriasi nuo palaidos arbatos? Ir taip, ir ne. Tai tas pats lapas, tik smulkios dalelės gali nusileisti sveikam, susuktam lapui pagal skonį ir aromatą.
Palaidai arbatai lapai ne laužomi, o susukami ir džiovinami, todėl paprastai ji turi gilesnį skonį. Tai gryna fizika: kuo didesnis arbatžolių sąlyčio su vandeniu plotas, tuo ilgesnė ir kokybiškesnė ekstrakcija. Labiausiai vertinama rankomis rinkta palaida arbata, nes mašininiu būdu lapai gali suskilti arba nuo mechaninio poveikio įgyti pilkšvą atspalvį. Palaidi arbatą dažniau pakuoja ne į popierinius paketėlius, o į nailonines piramides. Jose daugiau erdvės, todėl lapai geriau išsiskleidžia, o pati medžiaga neiškraipo gėrimo skonio.
Arbatos skonį galima praturtinti natūraliais priedais arba maistinėmis kvapiosiomis medžiagomis. Pirmuoju atveju tai natūralūs eteriniai aliejai, džiovinti žiedai, žolelės ir uogos. Štai Earl Grey savo ypatingu aromatu dėkingas bergamočių aliejui. Kvapiosios medžiagos nėra blogis, jos nekenksmingos, tačiau tokių arbatų puokštė būna aštresnė.
Balta, žalia, juoda: tas pats krūmas, kita fermentacija
Visi klasikiniai arbatos tipai gaminami iš vieno augalo lapų, o skiriasi fermentacijos laipsniu.
Žalioji ir baltoji arbata yra silpnos fermentacijos lapai, kuriuos išduoda šviesus atspalvis ir aitrus, truputį žolės skonio, gaivinantis skonis. Šioms arbatoms renkami jauni pavasariniai lapai, ypač turtingi antioksidantų. Žaliąją arbatą reikia plikyti neaukštos temperatūros vandeniu, apie 60–80 laipsnių.
Ulongai gaunami, kai fermentuojasi tik lapo kraštai, o vidurys lieka nepaliestas. Populiariausias iš jų yra pieno ulongas, pusiau fermentuota arbata, apdorota pieno emulsijos tirpalu. Ulongus plikoma iki 85 laipsnių vandenyje.
Juodoji arbata yra pilnos arba gilios fermentacijos lapai, pasižymintys dervų ir gėlių, saldžiu aromatu. Juodojoje arbatoje daugiau aitrių taninų, bet mažiau kofeino nei žaliojoje, todėl ji švelniai žadina ir šildo. Juodąją arbatą plikoma 85–100 laipsnių vandenyje, verdantis vanduo jai nebaisus, o per vėsiame vandenyje ji tiesiog neišsiskleidžia.
Arbata, kurią mes vadiname juoda, pagal kinų klasifikaciją priskiriama raudonajai, nes kinai pirmiausia žiūri į užpilo spalvą. O juoda arbata jiems yra pu-erh.
Kiek puodelių per dieną
Mitybos specialistė, dirbanti su racionalia mityba, pataria rytą pradėti nuo žaliosios arbatos puodelio, nes ji gerina dėmesio koncentraciją ir padeda organizmui greičiau pabusti. Pora valandų prieš treniruotę sporto salėje žalioji arbata taip pat tinka, nes skatina efektyvesnį kalorijų deginimą. Antroje dienos pusėje kaip energijos šaltinis geriau veikia juodoji arbata, ji švelnesnė už žaliąją ir kartu palaiko virškinimo procesus. Tačiau arbata nėra vanduo, tai gana rimtas veikliųjų medžiagų mišinys, kurio perteklius neduoda naudos. Daugiau nei keturis puodelius per dieną gerti neverta.
Arbata be arbatos lapo
Dar viena arbatos kryptis yra šildantys gėrimai be arbatos lapo, kuriuos arbata vadiname tik iš įpročio.
Ugniažolės arbata gaminama iš siauralapio gauromečio, Lietuvoje žinomo nuo seno. Anksčiau jį tiesiog džiovindavo ir vartodavo kaip pigų pakaitalą, o dabar išmokta fermentuoti, tad gėrimas praranda šieno poskonį ir įgyja sodrią, saldžiai gėlių gamą. Ugniažolės arbata puikiai dera su vaisių priedais. Skirtingai nuo įprastos arbatos ji ne žadina, o ramina, o didesnėmis koncentracijomis net įgyja lengvą raminamąjį poveikį. Atvėsus jos skonis nesuprastėja, gėrimas geras ir trumpai palaikytas šaldytuve.
Grikių arbata gaminama iš totoriškojo grikio sėklų. Jos skonis kepintai saldus, vienu metu primenantis ir skrudintus grikius, ir kakavą. Plikymo būdu ji artimesnė kavai nei arbatai: galima žaisti skoniu, užplikant skirtingu vandens kiekiu ir pilant grietinėlės ar pieno.
Žolelių mišiniai gali būti ir priedas prie įprastos arbatos, pavyzdžiui, žalioji su jazminais arba juoda su čiobreliais, ir atskiras gėrimas. Orientyru žolelių jūroje tarnauja jų skonių gama. Pamatę lentynoje pakuotę su užrašu „aviečių puokštė" arba „obuolys ir cinamonas", maždaug numanote, kokį gėrimą gausite. Padeda ir jų paskirtis: pirtyje skirtame mišinyje greičiausiai bus imbiero ir serbentų lapų, gaivinančiame bus erškėtrožių, levandų ar dobilų, o raminančiame melisų, ramunėlių ir liepžiedžių.
Trys naminės arbatos, kurias lengva pakartoti
Praktišką dalį galima pradėti nuo aviečių ir imbiero arbatos. Avietės suteikia vasaros aromatą net tada, kai už lango visai kitas sezonas. Tinka šaldytos uogos, nors šviežios ne ką prastesnės, o imbieras prideda aštrumo. Medų geriau dėti, kai gėrimas kiek atvės, tada jo aromatas ryškesnis ir nereikės ilgai aušinti prieš patiekiant. Tokią arbatą malonu gerti karštą, įsisupus į pledą, o šiltu oru galima atšaldyti ir patiekti su ledu.
Antras variantas yra šaltalankių arbata su kriauše. Šaltalankiai vertinami dėl didelio vitamino C kiekio ir savito, sunkiai su kuo nors painiojamo skonio. Užtenka sutrinti šaldytas arba šviežias uogas, kad jos atiduotų sultis ir gėrimas įgautų sodrų auksinį atspalvį. Kriaušė supjaustoma skiltelėmis, pridedama cukraus, o tada viskas užpilama verdančiu vandeniu. Verta rinktis tankią, prinokusią kriaušę, kuri karštame gėrime išlaikys formą, o ne pavirs tyrele.
Trečiasis gėrimas yra šildanti citrusinė arbata, tinkama drėgnai ir vėsiai dienai. Apelsinas ir citrina pripildo virtuvę gaivių natų, imbieras ir cinamonas dovanoja šilumą, aromatą ir lengvą aštrumą. Žalioji arbata suminkština skonį, o rozmarinas prideda subtilų spyglių atspalvį. Tokia arbata tinka jaukiam vakarui namuose, kai niekur nereikia skubėti.