Vienas braziliškas riešutas per dieną, o ne sauja: endokrinologė paaiškino, kaip jodas, selenas ir soja veikia skydliaukę

Daugelis įsivaizduoja, kad norint, jog skydliaukė dirbtų, reikia arba litrais gerti jodą, arba visam laikui atsisakyti duonos ir tofu. Endokrinologai nuvilia abi stovyklas: skydliaukė mėgsta ne fanatizmą, o biocheminę pusiausvyrą. Maistas gali būti ir galingas gydymo įrankis, ir autoimuninės atakos sukėlėjas. Kur baigiasi įrodymais grįsta medicina ir prasideda pavojingi mitai, pasakoja šeimos gydytoja, endokrinologė, dietologė ir mitybos specialistė.

Jodas – pamatas, bet ne „kuo daugiau, tuo geriau"

Jodas yra absoliutus pagrindas. Tiroksino (T4) ir trijodtironino (T3) molekulės be jodo atomų tiesiog neįmanomos. Tačiau logika „kuo daugiau, tuo geriau" čia neveikia. Jei hipotirozės priežastis yra autoimuninis tiroiditas, nekontroliuojamas jodo papildų, maisto papildų su laminarija vartojimas ar sistemingas kombu dumblių valgymas gali sukelti laikiną, bet gilų hormonų gamybos slopinimą. Skydliaukė blokuoja jodo pasisavinimą, kad išvengtų toksinio nudegimo, o funkcija staigiai krenta.

Vaistinės jodo lašai ir spiritinis tirpalas – tai visai ne apie mitybą, tai cheminės tirotoksikozės arba visiško liaukos blokavimo rizika. Saugus buitinis šaltinis – tik kokybiška joduota druska, kuri laikoma uždaroje taroje ir nebuvo kaitinama.

Selenas: jodas vienas neveikia

Jodas niekada nedirba vienas. Jo svarbiausias partneris – selenas. Be seleno jodas tiesiog negali įsijungti į hormono molekulę. Selenas įeina į fermentų dejodinazių sudėtį – jos periferiniuose audiniuose mažai aktyvų T4 paverčia aktyviu T3. Be to, selenas yra pagrindinis skydliaukės antioksidantas. Sintetinant hormonus susidaro laisvieji radikalai, o būtent seleno turintis fermentas glutationperoksidazė juos neutralizuoja. Jei seleno mažai, liaukos audinys oksidacinio streso sąlygomis tiesiog „sudega", o tai spartina antikūnų augimą sergant autoimuniniu tiroiditu.

Pirmasis seleno šaltinis – braziliškas riešutas. Tačiau čia slypi spąstai: seleno kiekis riešutuose priklauso nuo dirvožemio ir gali skirtis dešimtis kartų. Vienas riešutas per dieną – fiziologiška dozė, o sauja – toksinio kepenų pažeidimo ir perdozavimo rizika.

Soja – demonizuota, bet ne visada pelnytai

Soja, ko gero, yra labiausiai demonizuotas produktas endokrinologijoje. Manoma, kad sojos izoflavonai blokuoja liaukos darbą. Biocheminė tiesa sudėtingesnė: soja iš tiesų turi strumogenų – medžiagų, trukdančių skydliaukės fermentams. Tačiau šis poveikis pasireiškia tik vienu atveju – kai žmogui yra sunkus jodo trūkumas. Jei racione pakanka kokybiškos druskos ir žuvies, saikingas sojos vartojimas (tofu, edamame, tempeh) sveikai skydliaukei yra saugus.

Tikrą pavojų kelia ne pati soja, o giliai perdirbti produktai ir nekontroliuojamas sojos izoliatų vartojimas sportinėje mityboje. Be to, sojos izoflavonai gali lėtinti levotiroksino preparatų įsisavinimą. Jei vartojate levotiroksiną, tarp tabletės ir sojos produktų (įskaitant sojų padažą) turi praeiti ne mažiau kaip keturios valandos. Sergantiesiems autoimuniniu tiroiditu rekomenduojama 2–3 mėnesius eliminuoti soją, kad sumažėtų bendra antigeninė apkrova imuninei sistemai, tačiau visam laikui atsisveikinti su kokybišku tofu nėra būtinybės.

Glitimas: ne visiems reikia bėgti pirkti beglitiminės duonos

Glitimas – dar vienas „liaudiškos" endokrinologijos favoritas. Egzistuoja molekulinės mimikrijos reiškinys: glitimo baltymas gliadinas savo struktūra panašus į fermentą tiroperoksidazę (TPO). Imuninė sistema, žarnyne atakuodama glitimą pas jautrius žmones, per klaidą ima atakuoti TPO skydliaukėje. Ar tai reiškia, kad visiems reikia bėgti į parduotuvę beglitiminės duonos? Ne.

Jei neturite patvirtintos celiakijos arba su IgE nesusijusio jautrumo glitimui, o antikūnai prieš TPO yra normos ribose, kviečių pašalinimas nieko nepakeis. Tačiau jei diagnozuotas autoimuninis tiroiditas, bandomoji glitimo eliminacija 3–6 mėnesiams yra integracinės medicinos aukso standartas. Nemažai daliai pacientų griežtos beglitiminės dietos fone TPO antikūnų titrai sumažėja 2–3 kartus, o savijauta pagerėja. Glitimas sergant autoimuniniu tiroiditu nėra mitas – tai realus trigeris, reikalaujantis individualios taktikos.

Kopūstai ir brokoliai – irgi apkaltinti, bet be reikalo

Kryžmažiedžiai augalai (brokoliai, visų rūšių kopūstai, ridikai) taip pat vadinami strumogenais, nes turi goitrogenų. Mitas, kad kopūstų negalima valgyti esant skydliaukės problemoms, gyvybingas, bet nepagrįstas. Įprastais kulinariniais kiekiais šios daržovės yra saugios, be to, jų slopinamasis poveikis 90 proc. sunaikinamas termiškai apdorojant.

Troškinti kopūstai ar virti brokoliai yra visiškai nekenksmingi. Priešingai – juose yra indol-3-karbinolio, kuris padeda kepenims tinkamai metabolizuoti estrogenus, o sveika estrogenų apykaita yra itin svarbi skydliaukės hormonų pusiausvyrai.

Ką patikrinti prieš keičiant mitybą

Skydliaukė – organas, kuris neatleidžia kraštutinumų. Jai nereikia kepenų „valymų", litrų kviečių želmenų sulčių ar visiško ištisų produktų grupių atsisakymo be medicininio pagrindo. Jai reikia jodo ir seleno pusiausvyros, pakankamai geležies (mažakraujystė blokuoja T4 pavertimą T3) ir sveiko žarnyno.

Prieš ką nors keičiant, protinga pasitikrinti tyrimus: TSH, laisvuosius T4 ir T3, antikūnus prieš TPO ir TG, feritiną ir vitaminą D. Maistas valdo biochemiją, tačiau mitybos taktiką verta kurti remiantis tyrimais ir individualiomis organizmo savybėmis, o ne madingomis tendencijomis.