Vilniaus „Maximoje" stovėjau prie pieno lentynos ir žiūrėjau į dvidešimt skirtingų pakuočių. Visos baltos, visos su užrašu „pienas", visos su skirtingomis kainomis ir gamintojų pavadinimais, kurių pusės net nebuvau girdėjusi. Paėmiau tą, kuris buvo per akciją. Tada pakeliu galvą — šalia manęs moteris apie šešiasdešimt atidžiai skaitė kiekvienos pakuotės nugarėlę, lyg tikrintų banko sutartį. „Aš jau dvidešimt metų taip darau", — pasakė ji, pastebėjusi mano smalsų žvilgsnį. Ir tada per kelias minutes išdėstė sistemą, kurią ji susikūrė eidama į parduotuvę. Sistema, kuri pakeitė ne tik jos pirkinių krepšelį, bet ir sveikatą.
Tai, ką ji man pasakė tądien prie lentynos, vėliau radau išsamiai aprašyta vienos gydytojos rekomendacijose. Gydytoja, per du dešimtmečius stebėjusi, kaip kasdieniai mitybos įpročiai veikia pacientų sveikatą, sukūrė penkias taisykles, kurių laikosi kiekvieną kartą eidama apsipirkti. Ir nė viena iš jų nereikalauja nei didesnių pinigų, nei papildomo laiko — tik šiek tiek dėmesio.
„Su amžiumi pradedi suprasti, kad gera savijauta tiesiogine prasme slypi lėkštėje. Todėl dabar į produktų pasirinkimą žiūriu kur kas atidžiau nei prieš dvidešimt metų. Jau nebegriebiu nieko nuo lentynos automatiškai — stengiuosi rinktis taip, kad ne tik nepakenkčiau, bet ir palaikyčiau organizmą", — sako gydytoja.
Pirmoji taisyklė: kuo arčiau, tuo geriau
Pirmoji taisyklė — rinkitės vietinius produktus. Kuo trumpesnis kelias nuo gamintojo iki parduotuvės lentynos, tuo šviežesnis maistas patenka ant jūsų stalo. Tai ypač svarbu pieno produktams — jogurtams, sviestui, grietinei, pienui. Produktas, kuris keliavo kelias valandas iš Lietuvos ūkio, o ne kelias paras iš kitos Europos pusės, yra ne tik šviežesnis, bet dažnai ir maistingesnis.
Vietiniai gamintojai taip pat nėra priversti užkelti kainų: jiems nereikia mokėti už ilgą logistiką, tarpininkų grandines ir papildomas sandėliavimo valandas. Pirkdami lietuvišką sūrį ar varškę jūs mokate už patį produktą, o ne už jo transportavimo istoriją.
Tačiau yra niuansas — ne kiekvienas produktas su „Lietuvoje pagaminta" etikete yra automatiškai geras. Tas pats galioja ir importui: lenkiški obuoliai gali būti puikūs, jei tik ką nuskinti. Bet pieno produktų atveju atstumas lemia beveik viską. Pienas, kuris šeštadienį dar buvo ūkyje, o pirmadienį jau jūsų šaldytuve, turi ne tik kitokį skonį, bet ir daugiau gyvybingų pieno rūgšties bakterijų, kurios jautrios laikui ir temperatūros svyravimams.
Antroji taisyklė: pakuotė — ne tik fasadas
Jei turite galimybę rinktis pieną ar sultis stiklinėje taroje, o ne plastike ar kartono dėžutėje, rinkitės stiklą. Tai ne nostalgija, o pragmatinis skaičiavimas. Stiklas yra chemiškai inertiškas — jis nereaguoja su turiniu, neišskiria jokių medžiagų ir nesugeria kvapų.
Duoną geriau imti tą, kuri nėra suvyniota į kelis maistinės plėvelės sluoksnius. Plėvelė neleidžia duonai kvėpuoti, o susidariusi drėgmė yra ideali terpė pelėsiui — net jei vizualiai jos dar nematote. Daržovės ir vaisiai taip pat turėtų būti atvirame prekybos plote, o ne sandariai uždarytuose plastikiniuose padėkluose, kuriuose lengvai susidaro šiltnamio efektas ir kondensatas.
„Plastikinėse ir skardinėse pakuotėse gali būti bisfenolio A — medžiagos, trikdančios endokrininės sistemos veiklą. Todėl visada apžiūrėkite skardines: ant jų neturi būti nei įlenkimų, nei kitų pažeidimų", — įspėja gydytoja. Bisfenolis A, dar žinomas kaip BPA, yra pramoninis chemikalas, naudojamas plastikų ir dervų gamyboje nuo septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Jis gali migruoti į maistą, ypač kai pakuotė pažeista arba šildoma. Endokrininę sistemą trikdančios medžiagos imituoja natūralius hormonus ir gali sukelti įvairius sveikatos sutrikimus — nuo medžiagų apykaitos problemų iki reprodukcinės sveikatos trikdžių.
Praktinis patarimas: jei perkate konservuotus pomidorus ar pupeles, visada apverskite skardinę ir patikrinkite dugną bei sieneles. Mažiausias įlenkimas gali reikšti, kad vidinis apsauginis sluoksnis pažeistas.
Trečioji taisyklė: etiketės priekis meluoja, nugarėlė — ne
„Be cukraus", „bio", „eko", „natūralus", „be konservantų" — šie žodžiai parduoda, o ne informuoja. Dauguma jų nėra reglamentuojami arba jų reikalavimai tokie laisvi, kad praktiškai bet kas gali juos užsidėti. Štai kodėl trečioji taisyklė — visada skaitykite sudėtį.
Cukrus gali būti pakeistas gliukozės-fruktorės sirupu, melasa, ryžių sirupu, datulių pasta ar fruktoze. Naudos nuo to nėra jokios — organizmas vis tiek gauna greitai į kraują patenkančių angliavandenių, kurie sukelia insulino šuolį. Kai kurie tyrimai rodo, kad fruktozė, metabolizuojama kepenyse, ilgainiui gali būti net žalingesnė nei gliukozė, nes skatina riebalų kaupimąsi šiame organe.
Produktai, kurių sudėtyje yra daugiau nei penkios ar šešios sudedamosios dalys, verti atidesnio žvilgsnio. Kuo trumpesnė sudėtis, tuo mažiau erdvės pramoniniams priedams. Natūraliame jogurte turėtų būti pienas ir pieno rūgšties bakterijos — ne daugiau. Gerame svieste — grietinėlė. Jei sviesto sudėtyje matote augalinius riebalus, tai jau ne sviestas, o riebalų mišinys.
Ketvirtoji taisyklė: prekės ženklo mokestis
Prekybos tinklų nuosavų prekės ženklų produktai dažnai kainuoja mažiau ne todėl, kad yra prastesni. Jų pakuotė kuklesnė, o gamintojas neišleidžia pinigų reklamai, rinkodarai ir prekybos vietų išpirkimui. Tas pats taikoma ir tokiems produktams kaip pienas, kiaušiniai ar miltai — kuo paprastesnė pakuotė, tuo daugiau sumokėjote už turinį, o ne už dizainą.
Neretai ta pati įmonė gamina produkciją keliems skirtingiems prekės ženklams. Pieno perdirbimo įmonė gali tiekti produktus tiek savo vardu, tiek prekybos tinklo etikete. Skirtumas tarp jų — tik pakuotės dizainas ir kaina.
Ar visada? Ne. Kartais nuosavų prekės ženklų gaminiuose naudojamos pigesnės žaliavos ar kitoks receptūros balansas. Tačiau tai nustatyti galima tik vienu būdu — dar kartą perskaičius sudėtį. Lyginkite, o ne aklai rinkitės pigesnį ar brangesnį variantą.
Penktoji taisyklė: turgus kaip alternatyva
Jei jūsų rajone yra turgus, bent savaitgaliais verta ten užsukti. Ten galima rasti ūkininkų dešrų, kiaušinių, varškės, naminių vištų ir triušių mėsos — produktų, kurių kilmę ir šviežumą dažnai galima įvertinti vietoje.
Skirtumas tarp prekybos centro ir turgaus slypi ne tik asortimente. Turguje galite paklausti ūkininko, kuo šėrė vištas, kada rinko kiaušinius ir ar braškės buvo purkštos. Prekybos centre tokios informacijos negausite. Turguje taip pat galite užuosti pieno produktus, kartais net paragauti prieš perkant — ypač jei tampate nuolatiniu pirkėju.
„Svarbu atminti, kad ir vietinių gamintojų produkcija turi būti saugi. Prekybos centruose kokybės kontrolė paprastai griežtesnė, tačiau tai nereiškia, kad viską reikia pirkti tik ten", — sako gydytoja. Abi erdvės turi savo privalumų. Turguje rasite šviežesnių sezoninių daržovių, pavyzdžiui, ką tik nuskintų pomidorų ar agurkų, kurių skonis ryškiai skiriasi nuo šaldytuvuose išlaikytų prekybos centro atitikmenų.
Pats praktiškiausias būdas — derinti abu šaltinius. Pagrindinius produktus, kuriems reikia griežtos temperatūros kontrolės ir atsekamumo, pirkite prekybos centre. Sezonines daržoves, vaisius, šviežią mėsą ir pieno produktus — turguje, ypač jei radote patikimą pardavėją.
Ką daryti su mėsa — atskiras skyrius
Mėsa yra ta kategorija, kur taisyklės tampa dar griežtesnės. Pirmas signalas — spalva. Šviežia jautiena yra ryškiai raudona, kiauliena — šviesiai rausva, vištiena — blyškiai rausva be tamsių dėmių. Bet koks pilkšvas, žalsvas ar rudas atspalvis reiškia, kad mėsa pradėjo gesti, net jei ji dar neperžengė galiojimo datos.
Antras signalas — kvapas. Šviežia mėsa beveik nekvepia. Jei užuodžiate rūgštų, aštrų ar amoniako kvapą, mėsą verčiau palikti. Trečias — pakuotė. Jei mėsa guli skystyje, kurio spalva primena praskiestą kraują, tai nėra geras ženklas — tai gali būti per didelis vandens kiekis, išsiskyręs iš mėsos dėl netinkamo laikymo ar pakartotinio užšaldymo.
Ketvirtas signalas liečia tekstūrą. Paspauskite mėsą per pakuotę — ji turi būti elastinga, greitai atstatyti formą. Jei įdubimas lieka, mėsa arba sena, arba pradėjusi irti.
Paukštienos atveju ypač svarbu žiūrėti į odos būklę. Sausa, nepažeista oda rodo, kad paukštiena buvo tinkamai laikoma. Lipni ar drėgna oda — pavojaus signalas. Tas pats galioja ir faršui: jis turi būti vientisos spalvos, be tamsių ar sausų vietų, ir niekada nepirkite faršo, jei jo paviršius atrodo kaip padengtas plėvele.
Galiausiai, mėsos kilmė. Produktas, kurio etiketėje parašyta tik „ES kilmės", pasako mažai. Ieškokite mėsos su konkrečia šalies nuoroda, o dar geriau — su ūkio pavadinimu. Tai ženklas, kad gamintojas didžiuojasi savo produkcija ir yra pasiekiamas atsakomybei.
Kasdienis įprotis, kuris veikia
Penkios taisyklės, kurias gydytoja taiko kiekvieną kartą eidama apsipirkti, yra ne dieta ir ne sveikatingumo programa. Tai tiesiog įprotis žiūrėti, ką dedate į krepšelį. Ir nors kiekviena taisyklė atskirai atrodo elementari, būtent jų derinys sukuria sistemą, kuri veikia be papildomų pastangų.
Trumpesnis kelias nuo gamintojo — šviežesnis produktas. Stiklas vietoj plastiko — mažiau cheminių medžiagų. Skaityta sudėtis vietoj patikėtos reklamos — mažiau cukraus ir priedų. Nuosavas prekės ženklas — dažnai tas pats produktas už mažesnę kainą. Turgus — tiesioginis ryšys su gamintoju ir galimybė įvertinti produktą pojūčiais, o ne etikete.
Penkios minutės, skirtos perskaityti sudėtį prie pieno lentynos, ar keli papildomi žingsniai iki ūkininko prekystalio turguje, ilgainiui virsta automatiniu įgūdžiu. Ir tada jau nebegriebiate nieko nuo lentynos — renkatės.