Kodėl grybautojai grįžta tuščiomis pintinėmis ir vis tiek važiuoja į mišką

Kiekvieną rudenį Lietuvos miškuose kartojasi tas pats vaizdas: automobiliai sustoja pamiškėse, žmonės su pintinėmis ir peiliais išnyksta tarp medžių, o po kelių valandų grįžta — vieni su pilnomis pintinėmis baravykų, kiti su vos keliais voveraitėmis. Ir štai kas keisčiausia: net tie, kurie grįžta beveik tuščiomis rankomis, kitą rytą vėl sėda į mašiną ir važiuoja į tą patį mišką.

Psichologai šį reiškinį vadina „tyliąja medžiokle" ir sako, kad grybavimas žmones traukia visai ne dėl grybų. Tiksliau, ne tik dėl jų.

Paslėptas atlygis, kuris veikia kaip lošimo automatas

Kiekvienas grybautojas turi savo asmeninį motyvą, kodėl savaitgalį vietoj poilsio namuose renkasi kilometrus miško takų. Tačiau yra ir bendrų priežasčių, kodėl žmones žavi ne tiek grybų valgymas, kiek pats jų rinkimas.

Vienas psichologas, kalbėdamas apie šį pomėgį, išskiria vadinamąjį „paslėpto atlygio" efektą. Žmogus gali nusipirkti kilogramą grybų per kelias minutes, bet to malonumo, kurį suteikia pats ieškojimas, jis negaus. Miške yra paieška, nežinomybė ir maža pergalė — tas momentas, kai akis užkliūva už baravyko kepurėlės ir viduje sušvinta „štai jis!".

Toks kintamas pastiprinimas gerai žinomas elgesio psichologijoje: niekada nežinai, ar grybą rasi po dviejų minučių, ar po pusvalandžio, todėl norisi ieškoti toliau. Beveik kaip lošimo automatas, tik vietoj ekrano — miškas.

Kodėl tai nėra priklausomybė

Tačiau panašumas su lošimo automatu, pasak psichologo, yra tik viename psichologiniame mechanizme — atlygio nenuspėjamume. Stipri meilė grybavimui visai nepanaši į lošimo priklausomybę, arba ludomaniją.

Azartiniame žaidime žmogus rizikuoja pinigais ar kitomis vertybėmis dėl atsitiktinio laimėjimo, o esant lošimo sutrikimui prarandama kontrolė: žmogus žaidžia toliau, nepaisydamas skolų, konfliktų ir rimtos žalos savo gyvenimui. Grybautojo atlygis yra kur kas platesnis nei pats laimikis: pasivaikščiojimas, fizinis aktyvumas, gamta, bendravimas, tyla, vietovės tyrinėjimas, malonumas dėl savo kompetencijos.

Grybautojas gali grįžti su tuščia pintine ir pasakyti: „Užtat keturias valandas puikiai pasivaikščiojau." Tai ir yra esminis skirtumas.

Senovinis rinkėjo scenarijus

Be „paslėpto atlygio" efekto, psichologas įvardija dar kelias priežastis, kurios žmones vėl ir vėl traukia į mišką.

Žvelgiant iš evoliucinės psichologijos perspektyvos, čia galima įžvelgti senovinį rinkimo scenarijų: pastebėti valgomą daiktą tarp daugybės panašių objektų, įsiminti vietą, parnešti laimikį namo. Tai įgūdis, kurį žmonija lavino tūkstančius metų, ir jis niekur nedingo.

Kognityvinė psichologija prie to prideda malonumą, kurį teikia vaizdų atpažinimas. Naujokas miške mato tik mišką, o patyręs grybautojas — drėgmę, medžių rūšis, samanas, būdingas vietas. Atsiranda kompetencijos jausmas: „Aš žinau tai, pro ką kiti praeina."

Medžioklė be aukos

Grybavime slypi ir medžioklės elementas, tik be žudymo. Todėl grybų kartais net nelabai reikia: pusę derliaus žmonės atiduoda kaimynams. Bet ryte vėl sėda į mašiną ir važiuoja į mišką.

Grybavimas, pasak psichologo, gali suteikti sėkmingą fizinio aktyvumo ir dėmesio perkėlimo derinį. Reikia žiūrėti po kojomis, skirti spalvas ir formas, orientuotis erdvėje — įprastas nerimastingas „minčių kramtymas" laikinai atsitraukia.

Kognityvinės elgesio terapijos požiūriu, žmogus persijungia nuo begalinės vidinės analizės prie konkrečios užduoties čia ir dabar. Geštalto požiūris tai pavadintų grįžimu prie tiesioginio kontakto su aplinka.

Ką tai reiškia skaitytojui

Grybavimas — tai ne tik būdas prisirinkti maisto žiemai. Tai veikla, kuri vienu metu duoda fizinį judėjimą, dėmesio atokvėpį nuo kasdienių rūpesčių ir tą retą malonumą, kai pats randi tai, ko ieškojai.

Ir galbūt todėl, kai kitą kartą pamatysite pamiškėje sustojusį automobilį, žinosite: jo savininkas ieško ne tik grybų. Jis ieško tos tylos, kurioje galva pagaliau nutyla.