Rugpjūčio 24 d. paskelbtame paaiškinime senas mitas vėl išlenda beveik toks pat gyvas kaip ir prieš šimtą metų: jei skausmo receptorių nėra pačiame organe, vadinasi, tas organas skausmo nekelia. Tik štai žmogaus kūnas taip tiesiai beveik niekada ir neveikia. Skausmas dažniausiai gimsta ne ten, kur jį jaučiame, o ten, kur audinys tempiamas, spaudžiamas, dirginamas ar uždegamas.
Todėl istorija apie kepenis ir plaučius yra daug įdomesnė nei paprastas „čia neskauda, ten skauda“ vaizdas. Kai žmogus sako, kad skauda kepenų srityje arba plaučius, jis dažnai įvardija vietą pagal pojūtį, o ne pagal tikrąją skausmo kilmę. Ir būtent čia prasideda painiava, kuri kasdien gimdo naujas baimes internete.
Mitas apie adatą skruoste vis dar veikia
Vienas ryškiausių klaidinančių pasakojimų sukasi apie skruostą. Girdi istoriją, kad esą ši vieta tokia nejautri, jog per ją galima praverti adatą beveik be jokio efekto. Tačiau skruostas yra visai ne menkai jautri zona. Jis gausiai aprūpintas jutiminėmis skaidulomis, o jo oda ir gleivinė reaguoja į dūrį, temperatūrą ir prisilietimą labai greitai.
Tad pats mitas atskleidžia ne tai, kad žmogaus kūnas turi „nejautrių“ stebuklingų vietų, o tai, kaip lengvai mūsų kasdienėje kalboje susipina triukas, legenda ir biologija. Žmonės dažnai painioja dvi skirtingas sąvokas: pojūtį ir žalą. Tai, kad kažkas iš vidaus neturi skausmo receptorių, dar nereiškia, kad aplinkiniai audiniai tylės.
Kur kūnas iš tikrųjų neturi skausmo receptorių
Kai kalbama apie organus, svarbu atskirti parenchimą, kapsulę, plėvę, apvalkalą ir aplinkinius audinius. Būtent nuo šio skirtumo ir priklauso, kodėl kai kurios vietos iš esmės pačios neskauda, o kitos tampa labai jautrios vos prasidėjus ligai.
Skausmo receptorių nėra smegenų ir nugaros smegenų audinyje, kepenų veikliojoje dalyje, plaučių alveolėse, sąnariniuose kremzlėse, plaukuose, naguose, akies lęšiuke ir tankioje vidinėje kaulo dalyje. Tai nereiškia, kad šios vietos niekada nesukelia diskomforto. Tai reiškia tik tiek, kad pats audinys be aplinkinių struktūrų nekuria skausmo taip, kaip tai daro oda, raumuo ar sausgyslė.
Kitaip tariant, žmogus skausmą jaučia ten, kur yra signalinė sistema. Jeigu pats organas tokios sistemos neturi, jis tarsi tylus viduje, bet jo kaimynai gali šaukti labai garsiai. Štai kodėl medicinoje taip svarbu išgirsti ne tik paciento žodžius, bet ir jų tikslumą.
Kepenys neskauda tol, kol neįsitempia kapsulė
Kepenys yra vienas geriausių pavyzdžių, kaip klaidina frazė „skauda kepenis“. Jų veiklioji audinio dalis pati skausmo beveik nesukuria. Tačiau kepenys turi išorinę fibrozę kapsulę, o būtent ji ir aplinkiniai audiniai jau turi nervinių skaidulų. Kai uždegimas, tinimas ar kitas procesas ištempia tą kapsulę, žmogus gali pradėti jausti maudimą ar tempimą po dešiniuoju šonkaulių lanku.
Štai kodėl skausmas kepenų srityje dažnai pasirodo ne ankstyvoje, o labiau pažengusioje stadijoje. Pats organo vidus kurį laiką gali tylėti, bet kapsulė jau pradeda siųsti signalą. Dėl to žmogui atrodo, kad skauda „pačias kepenis“, nors iš tikrųjų skauda jų apvalkalą arba gretimus audinius.
Praktikoje tai svarbu ir dėl to, kad kepenų ligos ne visada prasideda dramatiškai. Kai kas ilgai jaučia tik sunkumo jausmą, greitesnį nuovargį, pilnumą ar neaiškų diskomfortą viršutinėje pilvo dalyje. Tokie pojūčiai nėra labai ryškūs, todėl dažnas žmogus juos numoja ranka. Būtent čia ir slypi pavojus: tylus organas nereiškia nekalto organo.
Plaučiai kalba per plėvę, o ne per alveoles
Su plaučiais istorija panaši, tik mechanizmas dar aiškiau matomas. Pačios alveolės, kur vyksta dujų apykaita, skausmo praktiškai nesukelia. Tačiau plaučius gaubia pleura, o jos išorinė dalis jau yra jautri. Kai uždegimas ar kitas procesas pasiekia tą pleurą, skausmas gali tapti aštrus, ypač įkvepiant, kosint ar judant.
Todėl žmogus kartais sako, kad jam „skauda plaučius“, nors tiksliau būtų sakyti, kad skauda aplink plaučius. Pojūtis gali būti duriantis, veriantis, stiprėjantis giliai įkvėpus. Toks skausmas dažnai neatsiranda iš niekur: jis rodo, kad procesas jau išėjo už tyliai veikiančio vidaus ir palietė jautresnį sluoksnį.
Tai geras priminimas, kodėl ne viskas, kas jaučiama krūtinėje, yra tas pats. Krūtinės skausmas gali būti susijęs su raumenimis, šonkauliais, pleura, širdimi ar virškinamuoju traktu. Kūnas labai retai pateikia vieną etiketę ir labai aiškiai ją priklijuoja.
Smegenys neskauda, bet galvą vis tiek maudžia
Smegenys apskritai yra viena keisčiausių vietų šioje istorijoje. Pats smegenų audinys skausmo receptorių neturi. Vis dėlto galvos skausmas yra vienas dažniausių žmogaus nusiskundimų. Šis paradoksas paaiškinamas gana paprastai: skauda ne smegenis kaip tokius, o aplink jas esančias struktūras.
Svarbūs tampa kietieji smegenų dangalai, kraujagyslių sienelės, kaukolės antkaulis, taip pat galvos ir kaklo raumenys. Kai šie audiniai sudirginami arba susitraukia, skausmo signalas keliauja į smegenis, o žmogus jį pajunta būtent galvoje. Kitaip tariant, pati „kompiuterio dėžė“ nejaučia, bet laidai, dangčiai ir aplink ją esantys audiniai jau gali labai aiškiai pranešti, kad kažkas vyksta ne taip.
Šis skirtumas ypač svarbus tada, kai žmonės bando pagal pojūtį spėti, kuri vieta „kalta“. Galvos skausmas nereiškia, kad pati smegenų medžiaga serga, kaip ir kepenų maudimas nebūtinai reiškia, kad skauda veikliąją kepenų dalį. Dažniau tai ženklas, jog dirginama jautri aplinka.
Kodėl skausmas dažnai apgauna
Žmogaus nervų sistema sukurta ne tam, kad pateiktų anatomijos vadovėlį. Ji sukurta tam, kad perspėtų apie pavojų. Dėl to skausmas gali būti labai naudingas, bet kartu ir klaidinantis. Jis parodo, kad audiniai spaudžiami, tempiami, uždegami ar kitaip pažeidžiami, tačiau ne visada pasako, kur tiksliai slypi priežastis.
Todėl frazė „man skauda kepenis“ yra kasdienė ir suprantama, bet mediciniškai netiksli. Tikslesnis klausimas būtų toks: kas kepenų srityje tempiama ar dirginama, ir ar problema jau pasiekė kapsulę? Tas pats galioja ir plaučiams. Kai skausmas sustiprėja kvėpuojant, dažnai verta galvoti apie pleurą ar kitus aplinkinius audinius, o ne vien tik apie patį organo vidų.
Dar vienas dalykas, kurį verta prisiminti: skausmo nebuvimas nereiškia sveikatos, kaip ir skausmo buvimas dar ne visada reiškia katastrofą. Kai kurie organai ilgai tyli, o kai prabyla, signalas jau būna svarbus. Dėl to ignoruoti užsitęsusį maudimą, tempimą ar dusulį nėra protinga net tada, kai žmogus tikisi, kad „praeis pats“.
Ką iš to verta pasiimti sau
Šis senas mitas apie nejautrias kūno vietas iš tiesų moko paprasto dalyko: mūsų kūnas kalba sluoksniais. Vienas audinys gali tylėti, kitas jau šaukti, ir būtent todėl skausmas ne visada sutampa su liga vienas prie vieno. Kepenys, plaučiai ir smegenys pačios nėra skausmo generatoriai, bet jų aplinka tokia gali tapti labai greitai.
Jei žmogus supranta šį skirtumą, jam lengviau ne tik mažiau bijoti kiekvieno maudimo, bet ir laiku sureaguoti į tikrą signalą. Kartais svarbiausia yra ne vieta, kur skauda, o sluoksnis, iš kurio tas skausmas ateina. O kūnas, kaip matyti, apie tai mėgsta kalbėti tyliai, bet gana aiškiai, jei tik mokame klausytis.