Birželio 7-ąją, kai minima Pasaulinė maisto saugos diena, vienas įprotis vis dar kartojasi beveik kiekvienoje parduotuvėje: žmogus paima produktą, atsuka jo nugarėlę į šviesą ir sustingsta ties raide E. Tada prasideda įtarumas. Jei kodas ilgesnis, jei sąrašas margesnis, jei pakuotė atrodo pernelyg tvarkinga, daug kam atrodo, kad prieš akis yra blogas pasirinkimas. Bet ši baimė dažnai nukreipia dėmesį ne ten, kur reikėtų.
E ženklas pats savaime nereiškia nei nuodų, nei stebuklo. Tai pirmiausia yra techninis žymėjimas, padedantis suprasti, kokios paskirties priedas įdėtas į maistą. Vieni jų veikia kaip rūgštingumą reguliuojančios medžiagos, kiti saugo spalvą, treti padeda produktui išlikti stabilų ilgiau. Todėl žmogus, matydamas E160 ar E330, iš tiesų mato ne vien „chemiją“, o trumpą kodą, kuriuo maisto pramonė žymi labai skirtingus dalykus. E160 gali būti paprikos ekstraktas, E330 – citrinos rūgštis. Abu šie pavadinimai skamba daug ramiau nei raidė ir skaičius ant etiketės, nors esmė beveik tokia pati.
Kodėl vien raidė išgąsdina labiau nei pats ingredientas
Šiuolaikinėje parduotuvėje baisiausiai atrodo ne tas produktas, kuris kažką slepia, o tas, kurio etiketė primena svetimą kalbą. Žmogus neskaito funkcijos, jis perskaito ženklą. O ženklas „E“ per daugelį metų tapo savotišku pavojaus mygtuku, nors realybė paprastesnė: daugybė priedų yra arba natūralios kilmės, arba seniai naudojami maisto ruošime, tik dabar jiems suteikta tvarkinga numeracija.
Štai kur svarbu sustoti ir neapsigauti. Jei skaitote sudėtį ir matote kelių E kodų virtinę, tai dar nereiškia, kad pats priedas blogas. Kur kas tikslesnis klausimas yra kitas: ką apskritai kalba visas produktas? Ar jis yra tikras maistas, ar smarkiai perdirbtas gaminys, kurio esmė – daug druskos, daug cukraus, daug sočiųjų riebalų ir mažai to, kas žmogų iš tiesų pamaitina? Būtent čia dažnai slypi problema.
Tikras signalas dažniausiai slepiasi ne prieduose
Jogurtas su ilgu priedų sąrašu gali būti patogus ir net neprastas, jei jo cukraus kiekis kuklus, o sudėtis suprantama. Tuo tarpu saldus pusgaminis su „švaria“ išvaizda gali būti daug prastesnis pasirinkimas, nors E kodų jame ir mažiau. Kitaip tariant, etiketė turi būti skaitoma ne kaip siaubo romanas, o kaip visuma.
Būtent todėl dietologai ir maisto saugos specialistai dažnai siūlo perkelti dėmesį į kelis paprastesnius skaičius. Kiek produkte yra druskos? Kiek pridėtinio cukraus? Kiek jame sočiųjų riebalų? Ar tai maistas, kurį galima laikyti kasdienio raciono dalimi, ar veikiau užkandis, sukurtas taip, kad skonis būtų ryškus, o sotumas trumpas? Kai šie klausimai atsako aiškiai, E raidė nustoja atrodyti grėsmingai.
Europos maisto saugos tarnyba tokius priedus vertina griežtai ir nuolat stebi jų vartojimą. Daugeliu įprastų atvejų rizikos nėra, išskyrus individualią netoleranciją ar alergiją. Tai nereiškia, kad visi priedai visada vienodai nekalti, bet reiškia vieną svarbų dalyką: panika čia retai padeda, o supratimas padeda beveik visada.
Kuo pavojingas ne priedas, o perdirbtas maistas
Kai ant pakuotės daug skaičių ir simbolių, žmonės dažnai pamiršta paprastą faktą: stipriai perdirbtas maistas neretai yra problema dėl savo visumos, o ne dėl vieno priedo. Tokiuose gaminiuose dažnai kartu gyvena keli dalykai, kurie kasdienėje mityboje neturėtų dominuoti. Druska kelia spaudimą skoniui ir troškuliui, cukrus išjudina trumpą energijos bangą, sotieji riebalai ilgainiui apkrauna mitybą, o skaidulų, vitaminų ir tikro sotumo lieka mažai.
Tai ir yra vieta, kur verta būti atidiems. Jei ant lentynos stovi du panašūs produktai, vienas be galo skambiais pažadais, o kitas paprastesnis, dažnai laimi ne tas, kurio pakuotė labiau „švari“, o tas, kurio sudėtis tylesnė ir aiškesnė. Dar geriau, jei galima rinktis mažiau apdorotą maistą: šviežias daržoves, kruopas, žuvį, mėsą be marinatų, paprastą pieno produktą be cukraus. Tokiuose produktuose E kodų tiesiog nėra, nes jų ir neprireikė.
Kaip skaityti etiketę be baimės
Pirmiausia verta išmokti vieną paprastą judesį: ne sustoti ties pirmu keistu ženklu, o nuskaityti visą eilutę iki galo. Jei ingredientų sąrašas trumpas ir suprantamas, tai jau geras ženklas. Jei jis ilgas, bet pagrindiniai rodikliai kuklūs, nereikia automatizuotai baidytis. O jei sudėtis slepia daug druskos, cukraus ar riebių priedų, tada problema matoma labai aiškiai ir be jokio E siaubo.
Yra dar vienas praktinis triukas. Etiketę verta skaityti ne tada, kai esate jau alkani ir skubate, o tada, kai galite ramiai palyginti kelis variantus. Skubantis žmogus mato tik spalvas ir reklaminius pažadus. Ramesnis žmogus pamato, kad kai kurie pavadinimai tėra kodai, o tikroji žinia slypi mitybinėje vertėje.
Taigi E raidė nėra priežastis iškart padėti produktą atgal. Ji yra kvietimas pasidomėti, kas tiksliai yra pakuotėje. Kartais paaiškėja, kad ten – visai įprasta citrinos rūgštis ar paprikos ekstraktas. Kartais aiškėja, kad problema visai ne priede, o tame, jog gaminys skęsta cukruje, druskoje ir riebaluose. O būtent šitą skirtumą verta matyti, jei norite pirkti ne iš baimės, o iš supratimo.