Vieną dieną, be jokių išankstinių pažadų ar dietų, tiesiog atsibudau pavargusi. Pavargusi nuo skaičiavimų, kaltės jausmo po kiekvieno šokolado gabaliuko ir nuolatinio planavimo „nuo pirmadienio“. Nežinau, ar buvo kažkokia lemiama akimirka. Gal labiau – tylus suvokimas, kad viskas jau nusibodo. Norėjau ne „mesti svorį“, o tiesiog nebegyventi dėl jo.
Nuo to viskas ir prasidėjo. Ne nuo draudimų. Nuo leidimų.
Kodėl maistas nebėra priešas
Iki tol gyvenau pagal režimą – „blogas“ maistas, „geras“ maistas. Ir visada save apgaudavau: kai laikaisi nuo šokolado savaitę, o tada jį suvalgai vienu prisėdimu – kur čia sveikata? Tik emocinis chaosas. Pakeitus požiūrį į maistą, pakeičiau ir jo reikšmę kasdienybėje.
Valgau tai, kas skanu, bet klausausi kūno. Jis aiškiai pasako, kada jau gana. Tik reikia mokytis išgirsti. Kuo daugiau streso, tuo labiau norisi visko – cukraus, riebalų, greito sotumo. Bet kai pradedi skirti dėmesio tam, kas tinka tau, o ne dietų autoriams – atsiranda balansas.
Kodėl sporto planas ne visiems – ir tai gerai
Jeigu galvojate, kad šis tekstas bus apie treniruotes keturis kartus per savaitę ar 10 000 žingsnių per dieną, nuvilsiu. Aš tiesiog pradėjau judėti. Be plano. Kartais tai buvo ilgas pasivaikščiojimas, kartais – šokiai vonioje, kai niekas nemato. Kartais – visai nieko.
Pasirodo, svarbiausia – reguliarumas. Ne intensyvumas. Kai kūnas pripranta judėti dėl malonumo, ne dėl bausmės, jis pradeda keistis. O svarbiausia – keitiesi tu pati.
Ką daryti, kad svoris negrįžtų
Didžiausias iššūkis – ne numesti, o nepaleisti. Todėl nustojau matuoti sėkmę kilogramais. Vietoj to stebiu kitus pokyčius:
- pagerėjusi nuotaika rytais
- energija po pietų, kai anksčiau norėdavosi miego
- mažesnis alkio jausmas vakare
- gražiau priglundančios džinsai, kuriuos buvau atidėjusi
Labiausiai padėjo tai, kad nustojau bijoti „suklysti“. Šventės, išvykos, savaitgaliai – tai gyvenimo dalis. Jei suvalgiau daugiau, kitą dieną tiesiog grįžtu prie to, kas man tinka. Ne komensacijos, ne bausmės – tiesiog rutina.
Asmeninė taisyklė: mažiau taisyklių
Jei reikėtų išskirti vieną dalyką, kuris man padėjo – tai atsisakymas taisyklių. Nebėra „po 18 val. nevalgau“, „cukrus – blogis“, „pirmiausia daržovės“. Tiesiog valgau taip, kad jausčiausi gerai. Ir tai keičiasi: kartais norisi šiltos sriubos, kartais – ledų su vaikais parke.
Dauguma žmonių, kurie sėkmingai keičia savo kūną, nepasakoja apie stebuklingas dietas. Jie pasakoja apie įpročius. O įpročiai nesusikuria iš prievartos.
Nėra vieno būdo, bet yra vienas principas
Skambės per paprastai, bet tai – tiesa: jei tai, ką darai šiandien, gali kartoti ir po metų – vadinasi, eini tinkamu keliu. Greiti rezultatai atneša tik greitą grįžimą.
Daktarė Lainey Younkin, su kuria teko skaityti kelias interviu, ne kartą minėjo, kad dietos nesuveikia, nes jos nėra sukurtos ilgam laikotarpiui. Mažesnės porcijos, daugiau baltymų, mažiau alkoholio ir cukraus – viskas paprasta, bet tik tada, kai tai tampa tavo kasdienybe.
Ką išmokau per metus be dietų
Mano kūnas – ne projektas, o gyvenimo palydovas. Kuo geriau su juo elgiesi, tuo lengviau jis atsilygina. Numetus svorio pasikeičia ne tik drabužių dydis. Pasikeičia požiūris į save, į tai, ko verta ir kaip nori jaustis.
Todėl dabar, kai kas nors sako „negalėčiau gyventi be saldumynų“, šypsausi. Aš irgi negalėjau. Kol supratau, kad gyvenimas su saldumynais irgi įmanomas – tik ne tada, kai juos draudi. O kai renkiesi sąmoningai.
Ne dėl skaičių. Dėl savijautos. Ir tai – didžiausias pokytis.