Kartais kūnas prašo ramybės, o galvoje – rūkas. Tokios dienos man ne naujiena. Turint lėtinių uždegimų, net skaniausi patiekalai gali tapti iššūkiu. Kol kiti mėgaujasi traškiomis salotomis, man tenka rinktis švelnesnį kelią – šiltą, jaukų ir sotų dubenį.
Ne, čia ne apie dietas. Tai – apie išgyvenimą, kai virškinimas streikuoja, o kūnas prašo švelnumo. Po ilgų metų su IBS simptomais, galiausiai supratau, kad žalios daržovės ne visada mano draugės. Mano gydytojas gastroenterologas patvirtino: kai organizmas uždegime, net salotos gali tapti priešu. Bet gyvenimas per trumpas atsisakyti to, kas teikia džiaugsmą. Todėl ėmiau eksperimentuoti.
Kai žalios salotos nebetinka
Viena diena, vienas pokalbis su gydytoju ir – pasikeitęs požiūris į tai, kas yra „sveika“. Ne viskas, kas žalia, man tinka. Bet kaip atsisakyti mėgstamų skonio derinių? Atsakymas paprastas – keptos salotos.
Pirmą kartą tai pabandžiau žiemos vakarą. Pakepiau kopūstus ir morkas orkaitėje, sumaišiau su šilta kvinoja, užbarsčiau šiek tiek sūrio, apšlaksčiau alyvuogių aliejumi. Ir štai – kūnas nurimo, protas atsipalaidavo. Jaučiausi pavalgęs, neapsunkęs. O svarbiausia – nebijojau, kad vėl kankins pūtimas ar mėšlungis.
Paprasta šiluma – didelis poveikis
Nuo tada šilti dubenys tapo mano kasdienybe. Tai – mano mažoji terapija. Kai būna sunku, kai skauda, kai tiesiog noriu rūpintis savimi, renkuosi tokį maistą.
Mano rutina paprasta:
- pašildyti daržoves (pavyzdžiui, brokolius, burokėlius ar net romėniškas salotas)
- išvirti kvinoją, soras ar farro
- papildyti skrudintu moliūgu ar baklažanu
- įberti šaukštą lukštentų kanapių sėklų ar šiek tiek fetos
- užpilti citrinų sulčių ir aliejaus mišiniu
Ši lėkštė – tai daugiau nei maistas. Tai tarsi apkabinimas sau.
Virtuvės draugai, kurie padeda
Kad tokie valgiai būtų greiti ir malonūs gaminti, atradau keletą indų, be kurių dabar neįsivaizduoju savo virtuvės. Jie nėra prabangūs, bet jų forma ir patogumas – tikra dovana.
Pirmiausia, man labai patinka dubenys, kuriuose telpa viskas – nuo grūdų iki daržovių ir padažų. Jie platūs, negilūs, todėl kiekvienas kąsnis tampa tobulu mišiniu.
Antra – didelė kepimo skarda. Kai skrudinu daržoves, visada dedu daugiau – rytui, rytdienos pietums, net užkandžiui. Skarda turi būti su kraštais, kad niekas neišbyrėtų, o dydis – toks, kad tilptų visa vakarienė vienu kartu.
Ir dar – keptuvė su grotelėmis. Ant jos trumpai apkepu romėniškas salotas ar ridikijas. Gaunasi karamelizuoti kraštai, bet viduje viskas išlieka švelnu. Tokia tekstūra man veikia stebuklingai – nei per sunku, nei per žalia.
Grūdai – mano žemė po kojomis
Nors pati salota ir kepsninė kvėpuoja žiema, pagrindą visada sudaro grūdai. Kvinoja, soros, laukiniai ryžiai ar net paprasti ryžiai – jie man suteikia sotumo ir pusiausvyrą.
Niekada neapsirinku, kai turiu gerą puodą. Mano senasis plieninis troškintuvas tarnauja dešimtmetį, bet vis dar tobulas grūdams – nei prisvyla, nei perverda. Ir dar jis nekenkia kūnui – nenaudoju nieko, kas galėtų dirginti jau ir taip jautrų organizmą.
Kai šaltis spaudžia – įsijunk orkaitę
Šiltas maistas man padeda ne tik fiziškai. Kai lauke slidu ir niūru, tokia salota tampa terapija. Tai nėra „gydymas“, bet tai ramina. Tai veikia. Ir tai tikra. Ne visiems patiks salotos be traškumo, bet kai žinai, kad jos tau – švelnus prisilietimas, tikrai norisi dar.
Kai kurie daiktai palengvina gyvenimą – dubuo, kuris neperkaista mikrobangėje, keptuvė, kuri nedega nuo pirmo naudojimo, ar skarda, kuri telpa į indaplovę.
Bet svarbiausia – širdis, kuri nori pasirūpinti savimi.
Ir jei kažkas sakytų, kad šiltos salotos negali būti gardžios – duokit jiems paragauti.
Tik tada jie supras.