Skaičiai gali meluoti. Tiksliau, jie nepasako visos tiesos. Jei svorio metimas priklausytų vien nuo kalorijų skaičiavimo, daug kas jau seniai būtų pasiekę savo tikslą. Tačiau kūnas veikia ne pagal skaičiuotuvą – jis reaguoja pagal hormonus. Ir tie hormonai kartais atrodo kaip sabotuotojai.
Kai bandai sulieknėti, tavo kūnas ima saugoti kiekvieną gramą. Ne todėl, kad jis nori tau pakenkti. Priešingai – tai yra senovinė apsauga nuo bado. Problema ta, kad kūnas nežino, jog šaldytuve laukia vakarienė. Jam atrodo, kad prasidėjo badas. Ir tuomet hormonai ima žaisti savus žaidimus.
Alkis, kuris vejasi visą dieną
Kai pradedi mažinti porcijas ar pereini prie „lengvesnių“ patiekalų, skrandis tuoj siunčia žinią smegenims – laikas valgyti. Už tai atsakingas hormonas grelinas. Jis kyla ne tik tada, kai nesi valgęs kelias valandas, bet ir kai kūnas netenka svorio. Rezultatas? Staigus noras užkąsti net tada, kai galva žino – ką tik pietavai.
Soti, bet vis tiek tęsi – kodėl taip sunku sustoti
Kai valgai, tikiesi, kad kūnas duos ženklą „gana“. Tas ženklas vadinasi leptinas. Bet leptinas gaminasi riebaliniame audinyje – ir kai jo mažėja, mažėja ir leptino lygis. Kūnas nebesuvokia, kad esi sotus. Atrodo, kad šaukštas vis dar per lėtas, o lėkštė tuštėja per greitai.
Tarp pietų ir vakarienės – neramus skrandis
Kol virškinimo sistema susidoroja su maistu, hormonai signalizuoja sotumą. Vienas jų – CCK, išsiskiriantis žarnyne. Tačiau tyrimai rodo, kad metant svorį šio hormono mažėja. Kūnas nustoja siųsti žinią, kad esi pilnas. Ir vėl sugrįžta tas neramus jausmas – ar tikrai užteks iki vakarienės?
Sulėtėjęs kūnas – ir ne nuo nuovargio
Kai leptino lygis krenta, tai paveikia ne tik alkio signalus. Jis taip pat daro įtaką skydliaukės veiklai. O skydliaukė – tai tavo vidinis variklis. Kai jis sulėtėja, krenta ir medžiagų apykaita. Tą patį maisto kiekį organizmas tiesiog sudegina lėčiau. Tai ne nuovargis – tai hormoninis stabdis.
Pilvas, kuris tarsi iš niekur atsiranda
Valios reikia daug. Bet dažnai nepastebime, kiek streso sukelia pats svorio metimas. O stresas kelia kortizolio lygį. Šis hormonas linkęs kaupti riebalus ties pilvu. Taip, ten, kur mažiausiai norisi. O jei dar esi pavargęs, kortizolis ne tik skatina riebalų kaupimą, bet ir silpnina raumenis. Dviguba problema – ir dėl vaizdo veidrodyje, ir dėl medžiagų apykaitos.
Ar verta mesti svorį, jei hormonai viską griauna?
Nepaisant visų kliūčių, yra ir šviesioji pusė. Kai svoris mažėja lėtai ir sąmoningai, kai renkamasi natūralus maistas ir išlaikoma pusiausvyra, hormonai ima keistis palankia linkme.
Daugeliui žmonių:
- Mažėja estrogeno perteklius, kuris siejamas su padidėjusia vėžio rizika.
- Padidėja testosterono lygis – svarbu tiek raumenims, tiek energijai ar net lytiniam potraukiui.
- Pagerėja organizmo jautrumas insulinui – tai apsaugo nuo diabeto arba padeda jį kontroliuoti.
Ką daryti, kad hormonai dirbtų tavo naudai?
Patirtis rodo, kad griežtos dietos ilgainiui virsta problema. Vietoj to, geresnių rezultatų pasiekia žmonės, kurie pasirenka lėtesnį, bet tvaresnį kelią – tokį, kur nereikia atsisakyti saldėsio ar vakarienės su draugais.
Ieva, viena iš mūsų skaitytojų, pasakojo, kad po daugybės bandymų „numesti 5 kg per savaitę“, ji ėmė valgyti paprasčiau – daugiau daržovių, mažiau streso. Ir štai kas įdomiausia – svoris krito, o alkio priepuoliai dingo. Nes kūnas gavo signalą: viskas gerai, tu saugi.
Svarbiausia – ne kovoti su kūnu, o su juo susidraugauti
Žinoma, greiti rezultatai vilioja. Bet jei tikslas – išlikti energingam, sveikam ir laimingam, verta rinktis švelnesnį kelią. Ne dieta, o nauji įpročiai. Ne draudimai, o pasirinkimai. Ne kova, o pagarba savo kūnui.
Jeigu nori, kad tavo hormonai ne trukdytų, o padėtų – elkis taip, kaip elgtumeisi su draugu. Suteik sau laiko, mažink spaudimą, rinkis maistą, kuris nuteikia gerai. Ir svarbiausia – stebėk ne tik kilogramus, bet ir kaip jautiesi. Nes kai hormonai ramūs, svoris dingsta tyliai.