Visi turi savo mažus vakaro ritualus. Vieni skaito, kiti slampinėja po virtuvę be aiškaus tikslo, o kai kuriems užtenka vos kelių gurkšnių šiltos arbatos, kad kūnas ir galva pradėtų atsipalaiduoti. Aš pasirinkau tą paskutinį – septynias dienas prieš miegą gėriau ramunėlių arbatą. Ne iš pareigos, o iš smalsumo. Ir štai kas nutiko.
Nemiga, kurią slepiame po antklode
Kai miegas tampa loterija, griebiamės visko. Skaitymo apie melatoniną. Apie kvėpavimo technikas. Apie tai, kad telefoną reikia padėti likus bent valandai iki miego (bet vis tiek tikriname dar greitai, kol užverda virdulys). Ramunėlių arbata – atrodo nieko įmantraus. Gal net per paprasta. Bet kartais būtent paprasti dalykai veikia.
Mano santykis su miegu visada buvo komplikuotas. Užmigti sunku. Išmiegoti visą naktį – dar sunkiau. Todėl nusprendžiau – vieną savaitę tiesiog kas vakarą, be didesnių lūkesčių, gersiu šią vaikiškai pažįstamą arbatą.
Tylūs vakarai su garuojančia taure
Pirmą vakarą arbata kvepėjo kažkuo pažįstamu. Kaip močiutės virtuvė žiemą. Išsirinkau seną puodelį, tą su nuskilusia rankenėle, kurį visada laikiau spintelės gale. Užplikiau ramunėles, atsisėdau ant sofos, prisidengiau pledu. Neatsimenu net, kokį serialą žiūrėjau – svarbiausia buvo pati atmosfera.
Antrą naktį pabudau tik vieną kartą. Trečią – išmiegojau be pertraukų. Ketvirtą – galvoje sukosi mintys, bet arbata padėjo bent sustoti ir pasėdėti. Septintą dieną, nors naktis buvo trumpesnė, ryte nebuvo to įprasto „paskendimo rūke“. Kažkas pasikeitė. Ar tikrai dėl arbatos?
Kas iš tiesų gali veikti
Ramunėlėse yra medžiagos, vadinamos apigeninu. Girdėjote? Aš irgi ne. Bet apigeninas, kaip aiškina mitybos specialistė Lena Bakovic, gali veikti kaip natūralus raminamasis – prisijungia prie tam tikrų receptorių galvoje ir šiek tiek nuramina. Mokslininkai net atliko tyrimus su vyresnio amžiaus žmonėmis – tie, kurie vartojo ramunėlių papildus, miegojo geriau nei tie, kurie negėrė.
Tačiau esmė ne vien chemijoje. Psichoterapeutė Annie Miller sako, kad svarbiausias dalykas – ritualas. Tai, kad kiekvieną vakarą darai tą patį, siunčia signalą tavo kūnui: viskas gerai, laikas atsipalaiduoti. Ir čia visai nesvarbu, ar tai ramunėlių arbata, ar užrašų knygelė, ar švelni melodija. Veikia tai, ką darai sąmoningai.
Kada arbata neveikia
Ketvirtą vakarą pamiršau arbatą. Tiesiog. Pavargusi, suerzinta, skrolinau telefone, kol prisiminiau, kad puodelis jau atvėsęs. Išgėriau greitai, mechaniškai. Naktis buvo prasta. Gal sutapimas. O gal ir ne.
Panaši situacija ir septintą naktį – per karšta, per daug minčių, per mažai laiko sau. Ir jokie augalai negelbsti, jei eini miegoti su gniužulu viduje. Ramunėlės nėra magiškas sprendimas. Bet jos gali būti mažas pastūmėjimas link ramybės, jei pačiam leidi sau sustoti.
Ką pastebėjau po savaitės
- Arbatos paruošimas tapo man ženklu, kad vakaras baigėsi. Vos išgirdus virdulio švilpimą, kūnas lyg savaime pradėdavo lėtėti.
- Pats puodelis ir jo laikymas rankose turėjo daugiau įtakos nei galvojau. Tai buvo tarsi mažas savęs apkabinimas.
- Arbata „stabdė“ telefoną. Sunku slankioti po programėles, kai rankos užimtos šiltu gėrimu.
- Kai vakarais būdavau suirzusi arba pervargusi – arbata nepadėdavo. Tada reikėdavo ne žolelių, o pokalbio ar bent valandos tylos.
Ar verta išbandyti?
Jei nori kažko, kas padėtų sustoti – verta. Jei tikiesi iš karto miegoti kaip kūdikis – turbūt nusivilsi. Tačiau pati ramunėlių gėrimo rutina, kai ji tampa tavo dalimi, gali pakeisti ne miego kokybę, o santykį su vakarais. Ir tai jau labai daug.
Kaip sako daktarė Meredith Broderick, miego įpročiai – tai ne produktas, o įprotis. Ramunėlė gali būti viena mažytė detalė tavo vakaro dėlionėje. Gal tavo detalė bus puodelis. Gal švelnus apšvietimas. Gal tiesiog tai, kad pagaliau išjungei visus ekranus. Bet jei pradėsi nuo mažo – gali nutikti dideli pokyčiai.
Pabandyk. Ne tam, kad „išspręstum problemą“, o tam, kad bent savaitę vakarai būtų tavo.