Stresas ne visada ateina su sirenomis ar rėkiančiais vadovais. Kartais jis tyliai įsitaiso galvoje – kai sąskaitos spaudžia, santykiai braška, o darbas veja į kampą. Vieni tada puola tvarkyti spintas, kiti – atidarinėja šaldytuvą. Ir visai nesvarbu, ar jame obuoliai, ar ledai. Rankos pačios pasiekia tai, kas bent kelioms minutėms pažaboja emocijas.
Kai alkis netikras, bet jaučiasi tikras
Yra momentų, kai nejauti nei alkio, nei sotumo, bet burna nori. Tokiais momentais stresas valdo už tave. Organizmas tarsi sako: „Paduok man kažką riebesnio, saldesnio, pažįstamo – greitai“. Būtent čia įsijungia kortizolis – hormonas, kurį kūnas išskiria, kai gyvenimas darosi sunkus. Ir nors jis natūraliai reikalingas, kai jo per daug – apetitui jokių stabdžių.
Maisto pasirinkimai tuomet tampa emociniai. Vietoje sriubos – sausainiai. Vietoje sočių pietų – keturi gabalėliai šokolado. Mažos dozės laimės, už kurias organizmas vėliau pareikalauja kainos – kilogramais.
„Mano stresas gyvena pilve“ – kaip emocijos kaupiasi ant juosmens
Pasiskundimų, kad „nuo streso priaugau svorio“, gali pasirodyti kaip pasiteisinimas. Bet tai – realybė. Ne tik ką valgai, bet ir kaip dažnai, kiek miegoji, ar visai nemiegi – visa tai susiję. Kai kūnas ilgą laiką gyvena įtampoje, jis kaupia energiją „juodai dienai“. Ironiška, bet juoda diena dažnai jau seniai atėjo.
Būtent pilvo sritis – ta, kuri labiausiai reaguoja į ilgalaikį streso poveikį. Ir tai ne tik estetinis klausimas. Visceraliniai riebalai – tie, kurie kaupiasi giliai – veikia vidaus organus, daro įtaką cukraus lygiui kraujyje ir širdies sveikatai.
Emociniai valgymo įpročiai dažnai pavirsta rutina
Jei kiekvienas nerimas virsta užkandžiu, susiformuoja įprotis. O kai įprotis įsitvirtina, smegenims sunku atskirti – ar tikrai nori valgyti, ar tiesiog taip pripratai reaguoti. Dietologė Lauren Twigge pabrėžia, kad tokie elgesio modeliai dažnai tampa užburtu ratu: valgai, nes blogai jautiesi, o po to jautiesi dar prasčiau, nes vėl neatsilaikei.
Ir dar blogiau – tokie įpročiai dažniausiai neturi nieko bendro su fiziniu alkiu. Jie – apie emocijas, spaudimą ir nenorą „jausti per daug“.
Kaip išlįsti iš šito rato, kol jis neapsuko visų gyvenimo sričių?
Sustoti. Pastebėti. Ir pradėti nuo paprastų žingsnių. Nereikia revoliucijos, užtenka pokyčių, kurie švelniai grąžina kūną į pusiausvyrą.
Galima pradėti nuo šių trijų dalykų:
- Miegas: miegodami mažiau nei 7 val., dažniau jaučiame alkį. Tai ne mitas – miego trūkumas trikdo hormonų veiklą, atsakingą už alkį ir sotumą.
- Judėjimas: trumpas pasivaikščiojimas ar lengva mankšta gali padėti sumažinti įtampą. Judėdami ne tik deginame kalorijas, bet ir paleidžiame tai, kas slegia viduje.
- Maisto sąmoningumas: ar tikrai esi alkanas? Ar tai tik nerimo šešėlis? Kitą kartą prieš imant sausainį, paklausk savęs – „Ko man dabar labiausiai reikia?“
Asmeninis kampas: kai saldumynai tapo mano streso detektoriais
„Anksčiau manydavau, kad šokoladas man padeda išgyventi blogas dienas. Jis buvo tarsi draugas. Kol nepastebėjau, kad tas draugas ėmė vogti mano energiją, miegą ir net pasitikėjimą savimi. Viskas pasikeitė, kai ėmiau vesti savo emocinį dienoraštį – kiekvieną kartą, kai norėdavau kažko saldaus, užsirašydavau, kaip jaučiuosi. Po mėnesio pamačiau raštą – ledai = pyktis, traškučiai = nuovargis, šokoladas = vienišumas.“
Kai stresas perima virtuvę – dar nevėlu jį sustabdyti
Nereikia tapti superžmogumi ar atsisakyti visų skanėstų. Kartais užtenka išgirsti save, sugrąžinti dienai šiek tiek struktūros ir nepamiršti, kad kūnas – ne priešas, o bendrininkas. Stresas tikrai veikia svorį. Bet tu vis dar gali rinktis, kaip atsakyti.
Nešvaistyk dienų kovodamas su emociniu alkio aidu – pasikalbėk su savimi, leisk sau jausti ir ieškok tų būdų, kurie nekelia kaltės, o kuria tvirtesnį ryšį su savo kūnu. O jei jau pavargai nuo nuolatinių svorio svyravimų, gal verta pradėti nuo to, kas nematuojama kilogramais – nuo ramybės.